2017-03-28; 20:52 val.
Į pradžią Svetainės žemelapis El.paštas
Spausdinti
  

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ

 
Kontaktai (sąrašas) Teisės aktų paieška Paslaugos Renginiai







Naujienų prenumerata

Naujienos el. paštu

 RSS
klausimas_bot



Lankytojų statistika 2010-12-20
Iš viso apsilankė: 11983635
Šiandien apsilankė: 8898
Dabar naršo: 67




Lietuvių kalbos paveldas

Kas mes

Kaimynų latvių etnografinių sričių pavadinimai įrašyti Konstitucijoje. O mes apsižiūrėjome, kad neįteisintas nei vienas etnografinis pavadinimas. Todėl Valstybinės lietuvių kalbos komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu papildė Lietuvos vietovardžių sąrašą, parvirtintą 1997 m., ir įrašė šiuos etninių sričių vietovardžius: Aukštaitija, Dzūkija, Žemaitija ir Suvalkija, kaip suvalkiečių gyvenama Lietuvos dalis. Sūduvos vardą paliko kaip istorinės srities vietovardį. „Suvalkija ir Sūduva nesutampa nei chronologiškai, nei geografiškai, tad keisti pavadinimų jokiu būdu negalima“ - taip aiškino VLKK specialistė A. Pangonytė, kilusi iš Molėtų krašto (www.lrt.lt). Įdomu, ką čia sprendžia  kalbininkai: ar vietovardžio taisyklingumą, jo paplitimą, ar neria į istorines geografines gelmes? Kas turėtų tarti paskutinį žodį istorikai, etnografai ar kalbininkai?  Jonas Jablonskis įvairiomis progomis pabrėždavo, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpėję tik kalbos praktikos dalykai. Kalbos pajautimas, savų šaknų suvokimas ateina iš šeimos. Agnieška Jablonskienė, kurią sūnus be galo brangino, tiesiog idealizavo, kurią J.Balčikonis sako buvus „šnekią ir meilią moteriškę“, buvo toji geroji šeimos dvasia. Kalbininko tėvas - veržlus, nenustygstantis žmogus. Apskritai Jonas Jablonskis augo tikrų zanavykų šeimoje ir krašte, kur, Maironio eilėraščio žodžiais tariant, broliai artojai lietuviškai šneka, kur skamba po kaimus Birutės daina. Todėl visai natūralu, kad tokios lietuviškos aplinkos subrandintas Jonas Jablonskis tapo žymiausiu lietuvių bendrinės kalbos puoselėtoju. Įdomu, ką didysis kalbininkas atsakytų, kas mes - sūduviai ar suvalkiečiai?


Kaziuko mugėj buvau, nepasitargavojus nepirkau

Ką pasakytų J. Jablonskis? Gal ir nieko, jei mes pasakysim, kad šiemet Tarmių metai ir norisi kartais ir tarmiškai šnektelėti. Kaziuko mugėj buvau, nepasitargavojus nepirkau. O gausumas pauparių, atvykusių nuo Kražių, Salantų, ir karabelninkų nuo Keturvalakių lygumų,  kromelninkų iš visų kraštų sugužėjo ir visi tik targavoja targavoja. Beveik visi kermošiuje baltas būdas turėjo, prie tų lapinių linksminosi, kas tavorą čiupinėjo, o kitas jau ir derėjo.

Tarp savęs šnekėkim, viešumoj – kalbėkim. 


Lietuvių kalbos tarmės - gyvoji liaudies kalba

Tarmė - neišsenkamas bendrinės kalbos tobulinimo, žodyno gausinimo šaltinis. Sparčiai keičiantis mūsų gyvenimui, nuolat prireikia naujų žodžių iki šiol nebuvusiems daiktams, reiškiniams pavadinti. Užuot vartoję svetimų kalbų žodžius ar dirbtinai kūrę naujadarus, galime pasirinkti iš didžiulio mūsų tarmių aruodo tinkamiausią lietuvišką žodį, prireikus jam suteikti kiek kitokią, specializuotą reikšmę. Tarmių duomenys padeda nustatyti ir bendrinės kalbos normas - tai kaip lakmuso popierėlis, rodantis, ar teikiama norma ras vietą bendrinėje kalboje, ar prigis žmonių vartosenoje.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Žemaičių tarmėje įsivesta nemažai naujovių, todėl sunkiai gali susikalbėti šių tarmių atstovai. Geriausiai senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičiai, kurie dar skirstomi į tris patarmes: rytų, vakarų ir pietų aukštaičių patarmes. Vakarų aukštaičių patarmės atstovai taria taip: kampas, ranka, tempia, žąsis, pietų aukštaičiai - kampas, ranka, bet žūsis, tysia, rytų aukštaičiai - kumpas, runka, timpia, žūsis, tysia. Vakarų aukštaičių pietinės dalies (Marijampolė, Prienai, Vilkaviškis, Kudirkos Naumiestis, Griškabūdis, Šakiai...) patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Skirtumų nuo bendrinės kalbos nedaug: tyltas (tiltas), kūlti (kulti), ažeras (ežeras), voras (oras), okietis (vokietis), aržuolas. (ąžuolas). Antai sakoma: gyvęt (gyvent), skolįt (skolint) tep, teip, kap, (taip, kaip), ė (ėjo), i (ir). Čia sakomas mažiausiai raidžių turintis sakinys: Ė ė i nuvė (Ėjo ėjo ir nuėjo) .

Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius nuo 2002 m. kaupia tarmių tekstų archyvą. Jį sudaro fonoteka (apie 6800 valandų garso įrašų), kartoteka (apie 400 000 kortelių), tarmių aprašai, transkribuotų tekstų rankraščiai ir kt. Saugoma ne tik kalbininkų, studentų, bet ir kitų kalbos faktų rinkėjų sukaupta medžiaga. Tarmių archyvas kviečia visus prisidėti ir rinkti lietuvių kalbos tarmių garso įrašus ar tekstus. Jūsų sukaupti tekstai gali būti labai vertingi tyrėjams, todėl įrašus, tekstus ar jų kopijas mielai priims į šį archyvą. Tarmių archyvo adresas: P. Vileišio g.5, 10308 Vilnius, tel. (8 5)  263 7393, el. p. tarmes@lki.lt

Jeigu domitės mūsų kalbos tarmėmis, norite išgirsti tikrą tarmišką šneką, naudokitės Lietuvių kalbos instituto sukurta informacine duomenų baze. Taip pat Jūs galite prisidėti prie tarmių išsaugojimo ir sklaidos. Mūsų tarmės, pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių), pavyzdžiai buvo rinkti tik 1951 m. 2002 m. "Alma littera" išleido profesoriaus Vito Labučio, kilusio iš Liūliškio kaimo (tarp Varnupių ir Daukšių kaimų), knygą "Daukšių krašto žodynas", kurioje pateikti būdingiausi šio krašto žodžiai, jų vartosena, vietovardžiai ir pavardės.


GARBĖ DANGAUS PONUI
Pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių (kapsų)) tarmės tekstas

 

Garbė dangaus ponui i šiem namam, i šių namų gaspadoriam, i tam stalui kap altoriui, kuris lino žiedu užtiestas, uzbonais apstatytas, rugių krauju, kviečių varpa apdabytas, šventa ugnia apšviestas.

Paklausykit manę, jauno kalbančio, aukso žieduko žibančio, vario skambaluko skambančio, ne tep vario skambaluko skambančio, kap manę jauno kalbančio.

Sumislijom, sudūmojom jaunimą daryti, nežinojom, kokiu būdu Jumi suprašyti. Prašom jūs visų labai gražiai an subatos atvykti, mūs gražų suvėjimą pagausyti, pagraisim, pašoksim, pavandravosim.

Ateikit, nesididžiuokit, atjokit nesibijokit, tiesiu vieškeluku, kuris akmenais brukavotas, o kad akmenų neužteko, riešutais priklojom.

Prašau visus an duonos, an druskos, an juodo alaus, an žalio vyno, an saldaus midaus, an jaučio panėto jaknų, an pyrago gardaus, an žąsino sprando, an žvyrblio kumpio, an anties gūrklio, an spangių jukos išvirtos.

Nebūsit nė sotūs, nė alkani - yr jautukas, pelais penėtas, vėju pamuštas, prieš saulę pakeptas, an šilko siūlo pakabytas, peilis įstatytas, - kas norės - atsipjaus, kas nenorės - atsitrauks.

Aržuolo stalas jau ištaisytas, žaliom rūtelėm jau padabytas, bus padėta alučio, midaus, arielkos mieštos, šunio uodegos riestos. Tai alus, tai alus, aina putos per stalus.

Prašau senus dėdes ir diedukus už balto stalo pasėdėt, gražią rodą rodavot, rugio šnapso kaštavot, bobos andaroko nedabot.
Taipogi prašau jaunus jaunikaičius su pilkom sermėgėlėm, su vackavotais čebatėliais ir su gelumbinėm kepurėlėm šoktie uliavotie, štukas krėstie, špitoklius iškirstie, bus dičkė gryčia, dvaras grįstas, vuobuoliais kaišytas, skilandžiųs prikabytas, bus dūdos varinės, kanklės medinės, būgnai, šuns skūros ištemtos, ir smuikai dėl jaunų mergelių ukvatos.

Prašau jaunas mergeles kap paneles su plonais žiurstukais, su rūtų vainikučiais - nor prie sienos pastovėt i į šokį pažiūrėt, brolelių jaunųjų patykinėt. Tegul šyrdys dunduliuoja kap marčios po pirmaryčio.

Prašau senus i jaunus, basus, vyžotus i važiuotus, neikiet pėsti, nejokiet raiti, atvažiuokiet šešiais žirgais į kalamašką kinkytais, visais širmais riestais kaklais i tais pačiais aklais.

Pas mus yr keliai žvyravoti, žaliom aglių skujom iškloti. Bėriem žirgam bus stainios mūravotos, avižų pripyltos, šieno prikamšytos: žirgai ės neės, bile po snukiu turės, vuodegas parietę linksmai šokinės. 

Mes, katrie turėsim, gersim, šoksim, uliavosim, katrie neturėsim, kits į kito akis vėpsosim.

Prabočykit mą, ko netropijau: per Sūduvos aukštus kalnus ėjau, per Šešupės gilią upę bridau, kišenė prairo, visi žodžiai išbiro, ko nesurinkau, to i nepasakiau. Tuščia jų, tų šnektų. Būrna kalbėjau, šyrdžia dūmojau,

Aukštyn žiūrstus pasiraitę, andarokus pasikaišę šokit, trypkit, uliavokit, prisitrypę paklausykit, kas kamaroj šneka, kad bačkutė uzbonuką parsiritus plaka. 


Įdomesni vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pasakymai, pertarai, mįslės
 
O jūs, peklos kamščiai, velnių tanciai, eikit peklon molio mynt - ne jums tokis darbas dyrbt. Už gero vyro tep kap už mūro. Ne vyras, kad į bobos andaroką įsikibęs. Jaučias garbėtas, trejus metus penėtas.
Širdis tik tuk tuk - aina kap an siūlų. Skriūdu an širdies. Sudegė ne tik trobos, bet ir gyvuliai, net skriūdu pagalvot.
Susirgo mano diedas visokiom kvarabom. Pakinkyk tą kvarabą (kumelę) į akėčias.
Jei pamatinės (varlės) saulei nusileidus rėplinėja - naktį lys. Stovi išsiskėtus kap pamatinė.
Išsitepus (išsidažius), išsidarius kap kokis velnias - aš jos sarmatinuos. Įsikraustė kap velnias į ropes. Kokis velnias į lopšį, tokis - ir į grabą. Iš jo tep bus kunigas, kap iš velnio arganista. Kad tave šimtas velnių rautų. Iš jo šito darbo neišeis nei velnias, nei gegutė. Gudrus kap velnias. Velnių prisišveitęs.
Musėt (turbūt) sergi, kad tep mandrai kalbi. Jis labai mandras - nė su vienu nenori šnekėtis.
Skalbdama įdėk lazūrkos (melsvumo). Lazūrkinė jūra.
Drapanas išvelėk kultuve upėje. Atvelėjo (atnešė) pilną glėbį dobilų. Na ir išvelėjo (barė, mušė) kailį.
Eikit šuniui šėko pjaut. Be arklio likti, tai vis tiek ką žemę ant šuns uodegos paleisti. Ko čia zylioji kap į uodegą įkirpta. Nė galvoj, nė uodegoj (nerūpi). Suka vyras uodegą (stengiasi išvengti) juokų prikrėtęs. Išėjo boba rasalo, ir uodega prišalo. Miesčioniui tai bus tikras dagys po uodega (nepatiks).
Uodeginiai pinigai. Užgėrė pauodeginius (pirkimą aplaistė). Davė karvę ir telyčią ir jautuką magaryčių.
Visų vaikų pravadyrius (vadas).
Gyvas gyvuotukas an gyvo stalo gyvus pietus valgo (motina žindo vaiką).
Balti žiedai, juodi grūdai, razumno sėta, žąsia akėta (raštas).
Ei, motin, tavo subata pro pėdnyčią matyti. (apatiniai rūbai išlindę matosi).

 


Tik kapsų patarmėje šia reikšme vartojami žodžiai

Mergšė (paauglė mergaitė). Ką darys mergšė: kad tėvai siunčia, turi eit.
Katukas (kačiukas). Į katę ir katukai. Šlapias kap katukas. Kitose tarmėse reiškia gyvulių užtvarą, gardą, pakrosnį, narvą paukščiams vežioti, mažą kambariuką, ląstą vištoms perėti, ėdžias, lovį, ratus, šienui vežioti.
Zelikas, pricas, liuptas (mūriukas prie krosnies). Zelikas šildo iš kuknios. Aitvaras an zeliko gulėdavo k. Mažum (gal) kur po pricuku žirklės. Sėsk an prico, tai sušylsi. Vaikai sulipo an liupto pasišylti.
Liuptas/ liuktas (dūmtakis). Užsivėlė liuptai, reikės jau krėsti.
Andeliuoti (tuščiai kalbėti, iššvaistyti). Nenori dirbti, tai andeliuoja su visokias nesąmones. Jis baigia tėvų ūkį išandeliuoti. Kitose tarmėse: pardavinėti.
Ragažė (pintas krepšys). Ką veiks senis - ragažes pina. Lupynas dėk į ragažiukę. Tupi kap velnias an ragažės. Kitose tarmėse: šiūruotė, šiaudinis skydas durims per šalčius užstatyti.
Goželis (užuomarša, vėpla, žioplys). Žiūrėk, ką tas goželis dyrba. Tu goželi, nemoki nė arklių varyt. Pasiuntei tokį goželį, tai dabar žinokis.
Kapčius (sukastas žemės kauburys lauko ribai, ežiai ženklinti). Apie Palias kapčius kasa. Stovi kap šuo an kapčiaus. Kitose tarmėse: krūva daržovių, apmesta šiaudais, apkasta žemėmis, kad žiemą nesušaltų; skruzdėlynas, kurmiarausis.
Stramužija (dirba, meistrauja, ima į nagą, varinėja, uja). Ką tu ten įknibęs stramužiji. Stramužija šeimoj visus tas erodas. Da priemėtį įvarysi bestramužydamas. Kitose tarmėse: barti.
Artavoti (užgrūdinti). Kirvis neužartavotas. Kitose tarmėse: artimas, senovės pinigas, žambis.
Bendorius (kubilius). Pa[prašyk bendoriaus, ir padirbs bačkelę.


 „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“ neįrašyti kapsų patarmės žodžiai
Pribambasai (priedai). Prisikabino visokių pribambasų.
Sparai (gegnės). Sienas jau surentė, šiandien dėsim murlotus, o paskui liks iškelti sparus, užkalti lotas (grebėstus), uždengti stogą ir mažnės (galėsim) gyvulius varyti.
Tuščia jo (tiek to). Tuščia jo, neieškok.
Randėlukas, rundėlukas (puodukas su ilga rankena). Negerk iš viedro, pasiimk rundėluką.

Jei prisimenate įdomesnių mūsų tėvų ar prosenelių vartotų žodžių, užrašykite juos ir papasakokite apie tai kalbos tvarkytojai Marijai Žvinakevičienei, tel.: (8 343)  90 066, 8 687  49 847; el.p. kalbininkas@marijampole.lt

2007 m. rugpjūčio 8 d.


Ar žinai, kad bendrinė lietuvių kalba sukurta mūsų tarmės pagrindu?

XIXa. antrojoje pusėje - XXa. pradžioje susikūrė bendrinė kalba vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pagrindu. Iš šios - ypač Griškabūdžio, Kazlų Rūdos, Kybartų, Marijampolės, Vilkaviškio apylinkių - tarmės ji paėmė svarbiausius fonetikos, kičiavimo, žodžių kaitybos dalykus, turėjusius lietuvių raštijoje jau senas tradicijas. Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius. 1999.-87 p.

Vakarų aukštaičių tarmė - bendrinės kalbos pagrindas

Lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi pradžia susijusi su pirmųjų spausdintų lietuviškų raštų pasirodymu, su pirmaisiais mėginimais vartoti liaudies kalbą rašto reikalams.
Palankiausios sąlygos spausdiniams atsirasti susidarė XVI a. Mažojoje Lietuvoje. Čia kūrėsi reformacijos sąjūdis. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio lėšomis ir raginimu Karaliaučiuje 1547 m. buvo išleistas Martyno Mažvydo Katekizmas - pirmoji lietuviška knyga. Šią knygą autorius parašė gimtosios pietų žemaičių tarmės pagrindu. Vėlesniems jo raštams įtakos turėjo Ragainės parapijiečių vakarų aukštaičių tarmė. Šia tarme parašytas ir Jono Bretkūno pamokslų rinkinys (1591 m.), Jono Rėzos parengtas giesmynas (apie 1625 m.) ir Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653 m.). Autorius rėmėsi tradicine lotynų kalbos gramatika. Pirmą kartą įvardino daiktavardį, būdvardį, skaitvardį - iš viso aštuonias kalbos dalis, stengėsi susisteminti rašybą ir skyrybą, sintaksę. Mėgino aprašyti kirčiavimą.
Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pirmieji spausdintiniai raštai pasirodė XVI-XVII a. Čia raštų pradininkas buvo Mikalojus Daukša, jo išverstas Katekizmas (1595 m.) ir Postilė (1599).

M.Daukša Postilės prakalboje gina gimtosios lietuvių kalbos teises, ragina ją branginti ir vartoti. Jis teigė, kad yra trys tautą vienijantys elementai - tėvų žemė, papročiai ir kalba. Išskirtinį dėmesį skyrė kalbai, jos vaizdingumui, gyvumui, žodingumui, kad kalba būtų sklandi, suprantama ir paprasta. Vengė svetimybių ir ieškojo  naujadarų.
Iki mūsų laikų išliko M.Daukšos kūrybos vaisių: karalybė „karalystė“, nuodėmėtas „nuodėmingas“, nuodėmių išpažinimas „išpažintis“, prabylis „prakalba, pratarmė“, vaistytojas „gydytojas“ ir kt. Jis ne tik kūrė žodžius, bet ir taisė, grynino Mažosios Lietuvos rašytojų M.Mažvydo, J.Bretkūno kalbą. Vietoj iškados vartojo žalą; liekoriaus - gydytoją; peklos - pragarą, pana Marija - merga Marija, viernasis - ištikimasis. M.Daukša šiuos raštus rašė vakarų aukštaičių pietiečių tarmei artimos kėdainiškių šnektos pagrindu. Tai turėjo įtakos rašomosios kalbos kūrėjams, ypač aušrininkams ir varpininkams.

Kitas svarbus kūrinys, atsiradęs Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje - tai Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodynas (1620 m.). Įdomu tai, kad K.Sirvydas, neradęs nei lenkų, nei lotynų kalbos žodinių atitikmenų, kūrė naujadarus. Per jo raštus paplito tokie žodžiai kaip: kokybė, kupranugaris, mąstytojas, medvilnė, piramidė, pažanga, rodyklė, rūbinė, spaustuvė, taisyklė, turgavietė, virtuvė ir kt. Naujadarais bandė keisti ir tarptautinius žodžius: melancholiją siūlė keisti paniūryste, filosofiją protomeile, pedagogą vaikvedžiu, fantaziją ženkladare.

Rytinis bendrinės kalbos variantas, susiformavęs sostinėje Vilniuje, galėjo tapti valstybine kalba, bet dėl bajorijos sulenkėjimo XVII a.- XVIII a. pr. ėmė nykti. Kanceliariniams raštams buvo vartojama lotynų, rytinių slavų, o nuo XVII a. pab. - lenkų kalba.

XVIII a. rašomosios kalbos formavimasis suaktyvėja Mažojoje Lietuvoje. Įsigalėjo pietinių vakarų aukštaičių tarmė. Leidžiamos gramatikos, žodynai, juos redaguoja specialios komisijos. Minėtini Vilhelmo Haacko (1730), Pilypo Ruigio (1747), Gotlibo Milkaus (1800) žodynai; Gotfrido Ostermejerio (1791), Augusto Šleicherio (1856), Fridricho Kuršaičio (1876) gramatikos; Kristijono Donelaičio sukurta poema „Metai" (1818). Pradėta domėtis  lietuvių kalba kaip archaiškiausia indoeuropiečių kalbų.

Sustiprėjusi germanizacija, polonizacija ilgam sustabdė bendrosios kalbos raidą. Tik XIX a. I pusėje kilus žemaičių bajorų lituanistinam sąjūdžiui, lietuvių kalba pradėjo atsigauti.  Kuria grožinės literatūros kūrinius žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kt., rytų aukštaičiai Mikalojus Akelaitis, Jonas ir Antanas Juškos. Bandė suderinti tarmes, sudaryti bendrą visiems rašybą Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius - tačiau nesėkmingai.

XIX a. pab. -XX a pr. carinės Rusijos vykdoma rusifikacija, spaudos draudimas (1864 - 1904) pakeitė normalią kalbos vystymosi raidą. Tik kilęs tautinis sąjūdis sudarė sąlygas atgimti ir toliau kurtis bendrinei kalbai. Trečią kartą Mažoji Lietuva tampa bendrinės kalbos kūrimosi centru: čia pradėti leisti lietuviški laikraščiai „Aušra“ (1883-86), „Varpas“ (1889-1905). Norminimo dalykai buvo sprendžiami ir pradėta suvienodinta rašyba, kai pradėjo laikraščiuose bendradarbiauti Jonas Jablonskis. Pietinių vakarų aukštaičių  tarmei įsigalėti turėjo įtakos išleista J.Jablonskio gramatika (1901) ir sintaksė (1911); tarmės tikimas bendrinei kalbai; susiklosčiusios raštijos tradicijos (žymiausiosios gramatikos parašytos šia tarme); iš tos tarmės kilę daugelis to meto šviesuomenės veikėjų, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kt. Jono Jablonskio 1919 ir 1920 m. lietuvių kalbos gramatikose nustatytos pagrindinės kalbos normos.

Nepriklausomos  Lietuvos metu pradžią didžiajam lietuvių kalbos žodynui atsirasti davė Kazimieras Būga; pradėtas leisti periodinis leidinys „Gimtoji kalba“ (1933-41). Šie leidiniai turėjo didelę reikšmę bendrinės kalbos kodifikavimui.

Ir mūsų dienomis labai svarbu rūpintis bendrinės kalbos gryninimu, turtinimu, taisyklingu vartojimu. Tai turi rūpėti ne tik Lietuvių kalbos institutui, lietuvių kalbos katedroms, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, tai turi rūpėti mums visiems, ypač pietų vakarų aukštaičių tarmės atstovams, gyvenantiems Suvalkijoje (Sūduvoje).

Dėl kitų kalbų, dabar ir anglikonizmų, poveikio gimtoji kalba nuolat darkoma ir gali sunykti.

Kad išsaugotume ją, kad nueitume į Europos Sąjungą kaip lygiateisė vieninga tauta, turim išsaugoti, anot M.Daukšos, tėvų žemę, papročius ir kalbą. Tai mes galime padaryti.


Vyriausioji kalbos tvarkytoja
Marija Žvinakevičienė


Iš valstybinės kalbos istorijos:

 

  • 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos valstybės Konstitucijoje įrašyta, kad valstybės kalba yra lietuvių kalba
  • 1988 m. lapkričio 18 d. atkurti teisiniai kalbos pamatai
  • Konstitucija papildyta 771straipsniu, kuris įteisino lietuvių kalbos vartojimą
  • 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybinės kalbos įstatymą (Nr.I-779)
  • Gegužės 7 d. - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

 


Užrašykime nykstančius vietovardžius

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000-11-06 nutarimu Nr.1340 (Žin., 2000, Nr.95-2994) patvirtino Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 metų programą. Iš tarmių maitinasi bendrinė lietuvių kalba. Dabartiniu metu, deja, jos sparčiai nyksta: smarkiai veikia svetimos kalbos. Daugelis žmonių yra įgiję kalbinio nepilnavertiškumo kompleksą, o tarp jaunuomenės vis labiau įsišaknija tendencija apskritai išsižadėti gimtosios kalbos, ypač tarmių. Susidarė kebli situacija. Kalbininkas, habilituotas daktaras Algirdas Sabaliauskas, konferencijos, skirtos Kalbų metams, metu privertė visus sunerimti - lietuvių kalba išnyks, kaip kažkada išnyko dinozaurai. Šį procesą greitiname mes patys: netikęs mūsų požiūris į kalbą kaip į tautos turtą, į kitų kalbų veržimąsi, naujos terminologijos kūrimą.

Šiuos reiškinius gali padėti įveikti tik esminės permainos švietimo sistemoje, viešajame visuomenės gyvenime. Reikia sudaryti galimybę pažinti tarmių istoriją, tradicijas, raiškos įvairovę.
Galėtų pasistengti mokyklos. Per lietuvių kalbos pamokas reikėtų skirti dėmesį kalbos kultūrai, rašymui, gramatikai. Lietuvių kalbos pamokos - pagrindinis lietuvių kultūros šaltinis, padedantis suformuoti tautinį ir kultūrinį identitetą, suvoktą pasaulio kultūros kontekste.
Vienas iš daugelio tautos istorijos šaltinių yra etniniai vietovardžiai, kaip Lietuvos valstybės tapatumo žyma. Rengiantis tapti Europos Sąjungos nare, svarbu sukurti vietovardžių apsaugos sistemą - juos sunorminti, nustatyti oficialias lytis, paruošti sąvadą.
Daug vietovardžių išnyko kartu su kaimais, melioracijos nusausintais upeliais, nukastais kalneliais. Mums reikia išsaugoti jų vardus.

Kviečiu visus, kurie prisimena buvusių, o dabar išnykusių kaimų, upelių, kalvelių vardus, aktyviai įsijungti į šį darbą. Jūs užrašykite vietovardį. Būtų gerai, jei parašytumėte žodį vardininko, įnagininko, daugiskaitos galininko, kilmininko linksniais. Pabraukite kirčiuotą skiemenį. Jei galite, pažymėkite priegaidę.
Nepamirškite nurodyti vietovę, kurioje buvo Jūsų minimas objektas (seniūniją, aplinkinius kaimus). Šiuos vietovardžius reikėtų grąžinti į vartoseną; jais pavadinti gatves, mokyklas, įstaigas, kitus objektus. Šis darbas labai reikalingas. Laukiame Jūsų aktyvaus dalyvavimo.


Prašome rašyti adresu:
Vyriausioji kalbos tvarkytoja
J.Basanavičiaus a.1
68307 Marijampolė
arba skambinti telefonu (8 ~ 343) 90 066

 


Knygnešys - lietuviškumo kontrabandininkas
  
 
Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 tūkst. metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes nuolat su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose, 1864 - 1904 metus. Mes šį  laikotarpį paprastai apibūdiname trimis žodžiais - spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.

Knygnešys - visiems lietuviams gerai suprantamas žodis. Jis atsirado po 1864 metų, kai caro valdžia Lietuvoje uždraudė spausdinti knygas ir laikraščius lotyniškomis raidėmis. Kuo įdomus šis žodis? Ogi tuo, kad jo faktiškai neįmanoma išversti į jokią kitą pasaulio kalbą. Jį galima nusakyti keliais žodžiais, apytiksliai aprašyti jo reikšmę. Bet tada šis žodis netenka savo emocinės reikšmės. Latvių aizliegtu gramatu izplatitajs (uždraustų knygų platintojas), anglų book spreader (knygų platintojas) ar book-hawker (knygų prekiautojas) niekada neatstos mūsų knygnešio, nes lietuviui tai šventas žodis,, primenantis dramatiškiausius tautos istorijos puslapius. Labai išradingai pasielgė italų kalbininkas U. Dinis, kuris savo knygoje Baltijos žiedas (L'anello baltico) žodį knygnešiai į italų kalbą išvertė portalibri, čia pat pridūrė contrabbandieri della Lituanita, t.y. lietuviškumo kontrabandininkai.

Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo nurodymu 1864 m.birželio 17 d. buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius ir kitą literatūrą. Lietuviškas tekstas privalėjo būti parašytas rusiškomis raidėmis. Buvo uždarytos blaivybės draugijos, lietuviškos mokyklos. Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais Kauno gubernijoje buvo likę dvi gimnazijos. Sūduvos krašte veikė Marijampolės pradžios mokykla (1777m.), Seinų kunigų seminarija (1826m.), Veiverių mokytojų seminarija (1866m.), Seinų keturklasė mokykla, nuo 1840 m. perkelta į Marijampolę (dab. Rygiškių Jono gimnazija). Besivaržydami su lenkų įtaka, carinės Rusijos valdininkai mažai tesiskaitė su lietuviais: jie manė, kad lietuviškumą galės nuslopinti jėga. Tačiau lietuviai pasiryžo eiti savo keliu, kratėsi bet kokios svetimos kultūros.

Kad lietuviai neliktų be savų raštų, o tokių knygų paklausa buvo didelė, jie buvo pradėti spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Lietuviškos spaudos centru tapo Tilžė 1865 -1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje - XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 -1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių.

Pirmieji knygų gabenimu iš Tilžės ėmė rūpintis vyskupo M. Valančiaus bendradarbiai, o kai ši organizacija buvo išvaikyta, dauguma knygų ėjo per Sudargo (Šakių r.) kleboną M. Sideravičių. Knygnešių negąsdino nei kratos, nei kalėjimai, nei trėmimai į Sibirą. Atsirado net specialių knygų platintojų draugijų. Lietuvoje buvo žinomos 25 knygų platintojų draugijos, iš jų Marijampolės apylinkėse - 7.

Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos, pasienio kariuomenės puolimą Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: „Atgaja“, „Akstinas“, „Artojų draugija“, „Daukanto manta“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Aušrinė“, „Darželis“, „Atžala“, Garšvių knygnešių draugija, „Sietynas“ ir kt.  „Sietyno“ draugija veikė Pietvakarių Lietuvoje. Jos centras buvo Marijampolėje - apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo kitų knygnešių draugijų, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp „Sietyno“ uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu ji laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir  bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti pasitelkė įgudusius knygnešius.

Viena garsiausių draugijų, kurios byla buvo plačiai aprašyta ir sukėlė didelį susidomėjimą ir pasipiktinimą, - tai „Sietyno“ draugija, veikė 1894 -1897 m.  Šios draugijos nariai platino draudžiamą lietuvišką spaudą („Varpą“, „Ūkininką“, „Vienybę lietuvninkų“), rinko tautosaką, turėjo savo knygnešių, įsteigė pirmą lietuvišką plataus urmo parduotuvę (1882m.), kurios vedėjas buvo Juozas Vitkauskas, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas (Igliaukoje, Sasnavoje, Adomiškėse ir kt.). Aktyviai veikloje dalyvavo kaimo jaunimas, Marijampolės inteligentijos atstovai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.  Aktyviausias draugijos steigėjas buvo Jonas Čėsna iš Meškučių k. Tai jis jodinėjo po kaimus ir ragino jaunimą burtis, tai jo vardines švęsdami ir įkūrė „Sietyną“. Draugijos pirmininku išrinktas Vincas Šleklys iš Mokolų k., iždininku - Vincas Bielskus iš Balsupių k., iš viso buvo virš 70 knygnešių, platintojų, laikytojų. Išdavė draugiją toksai A, Marcinkevičius, kuris žandarams pranešė, kad iš Lietuvninko pirko maldaknygę. Per kratą rado kelias knygnešių pavardes. Visų organizacijos narių pavardes žinojo tik V. Šlekys. 1897 m. sudarytoje baudžiamojoje byloje buvo teisiami 34 knygnešiai, 26 knygnešiai buvo nubausti kalėjimu ir ištrėmimu, tai Jonas Čėsna, Juozas Kačergius iš Tursučių k., Andrius ir Pranas Matulaičiai iš Stebuliškių, Feliksas Sirutis, Vincas Šlekys, Feliksas Vitkauskas, Juozas Bliūdžius iš Bliūdžiškių k., Lietuvninkai iš Marijampolės ir kiti. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštos uolos skeveldras Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda.

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą, pradėjo rusinimo politiką.Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo „Katekizmą“, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, „Aukso altorių“, „Šaltinį“ ir kitas knygeles, vaikus norėjo leisti į mokslą, pvz., F. Sirutis į mokslus išleido net aštuonis savo vaikus. To, kas jau buvo tautos genuose, jokie caro įsakai, jokie jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.

UNESCO 2004 metais įvertino knygnešių veiklą, kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią analogų.

Tuos laikus primena mums ir prie knygnešių kapų ošiantys medžiai miesto kapinėse, ir Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“, esanti Kauno karo muziejaus sodelyje, sukurta pagal lietuviškumo kontrabandininko iš Sūduvos Juozo Kanclerio, knygnešių karaliaus, prototipą, ir Petro Rimšos skulptūra „Vargo mokykla“ - visa tai yra mūsų tautos liūdnos 1864-1904 metų istorijos simbolis.

Marijampoliečiai, prisiminkime, saugokime, branginkime ir vaikams pasakokime apie tautiškumo saugotojus, kad per amžius būtų gyva knygnešių dvasia.

 

Vyriausioji kalbos tvarkytoja
Marija Žvinakevičienė


  

 Paskutinis atnaujinimas: 2014-01-17 11:51:59
Pradžia
 
 
              
Marijampolės savivaldybės administracija
68307 Marijampolė, J.Basanavičiaus a. 1
Tel.: (8 343) 90 011, 90 003
El. p. administracija@marijampole.lt
Biudžetinė įstaiga
Juridinių asmenų registras
Įstaigos kodas 188769113
©  Marijampolės savivaldybės administracija
Sukurta Europos Sąjungos lėšomis
Viršelyje J. Basanavičiaus aikštė. Nuotrauka K. Linkevičiaus